Veliuonos dvaras buvo vadinamas Lietuvos Troja. Čia kiekvienas žingsnis tarsi ataidi protėvių žingsniais, kiekvienas jų kelia vis kitokias asociacijas. Veliuonos parkas savo ypatingu kalnuotumu ir įvairumu primena pasakų siužetus.
Zaleskis, matyt, laikydamasis dalies bajorijos tradicinės nuostatos, „kad mediniuose pastatuose sveikiau gyventi“, pasistatė Veliuonoje dvaro sodybą su mediniais rūmais. Ši sodyba, pasak architektūros istorikų, mediniais rūmais ir mūriniu priestatu „nenusileidžia geriausiems klasicistinio planavimo pavyzdžiams“.
Po Mykolo Zaleskio Veliuoną paveldėjo Gabrielius, kurio brolis Vladislovas Mykolas, iškilus dvasininkas, daug keliavo kaip Vatikano diplomatas, domėjosi tolimų šalių kultūra, kalbomis, o ypač augalija ir gyvūnija. Veikiausiai jo iniciatyva buvo praturtinta parko dendroflora (deja, nemažai retų rūšių augalų iki mūsų dienų neišliko), pristatytas mūrinis priestatas su koplyčia.
Be pačių rūmų Veliuonos sodybą sudarė pastatų kompleksas: svirnas, vėjo malūnas, spirito varykla (bravoras), kalvė ir kiti ūkio pastatai, oranžerijos. Deja, sovietmečiu vissi šie objektai sunykę arba neatpažįstamai perstatyti.
Priešais rūmus driekiasi ovalus raiškių proporcijų parteris su privažiavimo kelių kilpa. Jame vaizdingai išdėstyti unikalūs medžiai: du stambiausi Baltijos šalyse (beveik 3 m apjuosiantys) tulpmedžiai, kilę iš Šiaurės Amerikos; didingas glaustašakis ąžuolas; žavus pavasario lapų raudoniu paprastojo klevo Švedlerio formos medis; didžioji tuja, vakarinė ir auksaspyglė tujos; keturkamienis mandžiūrinių riešutmedžių lizdas.
Atsiliepimai