Vakaruose iškilo Pšemislų giminės valdoma Prahos (Čekijos) kunigaikštystė, kuri 895 m. atsiskyrė nuo Moravijos didžiosios valstybės (ją 907 m. nukariavo klajokliai vengrai). Pirmoji Čekijos kunigaikščių ir karalių dinastija Pšemislai (Přemyslovci) valdė nuo IX a. iki 1306 m. Dinastijos pradininku laikomas pusiau legendinis valstietis Pšemislas Artojas (Přemysl Oráč). Pšemislai siekė suvienyti čekų žemes, orientavosi į lotyniškuosius Vakarus – pirmiausia į Šventąją Romos imperiją. Jų pastangomis Čekijoje iki X a. pabaigos įsitvirtino Katalikų Bažnyčia. XI a. pradžioje Čekija pradėjo silpti dėl Pšemislų dinastinių kovų ir stiprėjančių kaimynių Vengrijos ir Lenkijos (ši 1003–1004 m. buvo užėmusi visą Čekiją) veiksmų. 1019 m. prie Čekijos buvo prijungta Moravija, o 1085 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius suteikė Vratislavui II (valdžiusiam 1061–92 m.) karaliaus titulą.
Valdant Pšemislui I Otakarui, Čekija 1198 m. tapo paveldima monarchija. Nuo XII a. pabaigos Čekijos ūkio raida spartėjo: tobulėjo žemės ūkio padargai, buvo plėtojami amatai, kūrėsi miestai. Karaliai ir žemvaldžiai į savo valdas kvietė vokiečių valstiečius, amatininkus. Miestuose įsivyravo vokiečių patriciatas. Kilo Čekijos kultūra – pastatyta daug vienuolynų, bažnyčių, formavosi savitas gotikos stilius.
Didžiausią galią dinastija pasiekė XIII a. antroje pusėje – XIV a. pradžioje. XIII a. Čekija valdė Austriją, Štiriją, Karintiją ir Krainą, bet šias teritorijas prarado po Habsburgams 1278 m. pralaimėto Dürnkruto mūšio. Vaclovas II (valdė 1283–1305 m.), užėmęs didžiąją dalį Lenkijos, 1300 m. buvo karūnuotas ir jos karaliumi. 1300 m. įvykdyta pinigų reforma: įvestas sidabrinis grašis. O netrukus po to, 1306 m., nužudžius Vaclovą III-iąjį, baigėsi ir Pšemislų pagrindinė linija.
1310–1437 m. Čekiją valdė Liuksemburgų dinastija. Nuo 1310 m. pradėtas šaukti dvasininkų, didikų, riterių (bajorų), nuo XV a. pradžios – ir miestiečių atstovų seimas. 1344 m. įkurta Prahos arkivyskupija. Karoliui I (valdė Čekiją 1346–1378 m.) 1355 m. tapus Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Karoliu IV, padidėjo Čekijos politinė, kultūrinė ir ūkinė reikšmė. 1356 m. Aukso bulė sustiprino Čekijos padėtį imperijoje, jos sostinė buvo perkelta į Prahą. Karolis IV skatino amatų (buvo kasamas sidabras, audžiama gelumbė ir kita), prekybos plėtrą, 1348 m. įkūrė Prahos universitetą.
XV a. pradžioje sustiprėję socialiniai bei nacionaliniai prieštaravimai turėjo įtakos judėjimo, siekiančio reformuoti katalikų bažnyčią, plitimui. Konstanco bažnytinio susirinkimo nutarimu 1415 m., sudeginus tautinių nuotaikų reiškėją, reformatorių kunigą, Prahos universiteto profesorių J. Husą, kilo husitų judėjimas, kuris virto 1419–1434 m. besitęsusiais karais.
Išsiskyrė dvi husitų kryptys: nuosaikioji, vadinamieji taurininkai, apsiribojantys Bažnyčios reformavimu, ir radikalioji, vadinamieji taboritai (telkėsi Táboro mieste), reikalaujantys ir socialinių reformų. Krikščioniškoji Europa husitus laikė eretikais. Tiesa, husitų judėjimas sustiprino Čekijos valstybinį savarankiškumą ir čekų nacionalinę savimonę, buvo reformuota bažnyčia.
Atsiliepimai