Kaip medinėms pilims pavykdavo atlaikyti priešų atakas, smarkiai priklausė nuo to meto karinės taktikos. Viduramžiais buvo paplitę karo žygiai į priešo teritoriją viską niokojant ir plėšiant. Medinės pilys buvo pagrindiniai atsvaros taškai ir vienos jų sėkminga gynyba sužlugdydavo visą žygį. Tokia taktika vyravo maždaug iki XIV a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, kol Ordinas naikino pasienio pilis. Vieno tokio žygio metu buvo sugriaunama viena ar kelios gana nedidelės ir nestiprios pilaitės, o nesėkmės atveju sudeginami papiliai. Stiprios valstybinės pilys atsilaikė, ir jų padaugėjo.
Kaimai ir kitos neįtvirtintos vietos buvo niokojamos vykdant smulkius žygius, kurie tuo metu rimtesnio pavojaus pilims nekėlė. Nors medinės pilys buvo labai stiprinamos ir rekonstruojamos, XIV a. viduryje tapo aišku, kad jos yra per silpnos kovoti su gerai organizuota karine jėga. Mažiau svarbios pilys pradedamos apleisti, sutelkiant jėgas į pagrindines. Nuolat mažėjant pagrindinių pilių, sėkmingai pavyko jas išsaugoti. Taigi XIII–XIV a. medinėms pilims teko pagrindinė našta ginant etnines baltų žemes.
Atsiliepimai