1526 m. karaliumi buvo išrinktas Ferdinandas I Habsburgas (Austrijos ir Vokietijos Habsburgų dinastija Čekiją valdė iki 1918 m.). Rudolfas II (valdęs 1576–1611 m.) buvo paskutinis karalius, nuolat gyvenęs Prahoje.
Dėl stiprėjančio vokietinimo, religinių nesutarimų, mat Habsburgai rėmė Katalikų Bažnyčios kovą prieš protestantus – evangelikus liuteronus, reformatus, čekų brolius ir kitus, o 1556 m. pasikvietė jėzuitus, 1618 m. čia kilo čekų protestantų ir Habsburgų konfliktas (Prahos defenestracija), virtęs 1618–48 m. trukusiu Trisdešimties metų karu. 1620 m. lapkričio 8 d. čekų sukilėliai buvo sumušti Baltojo kalno mūšyje prie Prahos. Čekija prarado politinę nepriklausomybę, Habsburgai paskelbti Čekijos sosto paveldėtojais, katalikybė pripažinta vienintele religija, visas švietimas pavestas jėzuitams. Vokiečių kalba tapo lygiateise čekų kalbai. Daug Čekijos didikų ir miestiečių emigravo, jų turtas buvo konfiskuotas. Sustiprėjo svetimšalių įtaka (XVII a. viduryje jie valdė apie pusę visos Čekijos didikų nuosavybės). Ūkio nuosmukis, naujos prievolės 1680 m. paskatino valstiečių sukilimą. 1741–1748 m. Čekija buvo įtraukta į Austrijos įpėdinystės karą, o 1756–1763 m. – į Septynerių metų karą. Valdant imperatorei Marijai Teresei (1740–1780 m.) ir jos sūnui Juozapui II (1765–1790 m.), krašte pradėtos vykdyti reformos. 1749 m. faktiškai likviduotas Čekijos seimas. Po 1775 m. valstiečių sukilimo apribotas lažas, o 1781 m. valstiečiams suteikta asmens laisvė, paskelbtas religinės tolerancijos ediktas. Nuo XVIII a. pabaigos buvo sparčiai plėtojama šalies pramonė. Čekija garsėjo tekstilės, stiklo, porceliano gaminiais. Miestuose ėmė rastis nacionalinė buržuazija ir inteligentija.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, prasidėjus tautiniam atgimimui, kuris iš pradžių buvo panslavizmo pobūdžio, formavosi šiuolaikinė čekų tauta. Tautinę savimonę žadino čekų mokslo ir kultūros veikėjai J. Dobrovský’is, J. Jungmannas, F. Palacký’is ir kiti. Imta tobulinti čekų kalbą, rūpintis nacionaline kultūra, tautinių vertybių ieškota praeityje. Didelę reikšmę turėjo Nacionalinis muziejus (įkurtas 1818 m.), švietėjiška Matice česká (liet. Čekų motinėlė) organizacija (įkurta 1831 m.), kuri rėmė čekiškų knygų leidybą, kitos kultūros institucijos.
XIX a. 5 dešimtmetyje buvo iškelta ir politinių reikalavimų pertvarkyti Austrijos imperiją į federaciją bei suteikti slavų tautoms autonomiją (austroslavizmas). Tautinio atgimimo šalininkams įtaką darė Prancūzijos revoliucija, 1848 m. revoliuciniai įvykiai Europoje. Nors Austrijos kariuomenė nuslopino Prahos sukilimą, baudžiava vis tiek galutinai panaikinta. Per XIX a. antros pusės pramoninę revoliuciją Čekija tapo labiausiai industriniu Vidurio Europos regionu (centrai – Praha, Brno, Ostrava, Kladno ir kiti). Daugiau čekų įsitraukė į politinį gyvenimą, kūrėsi partijos. Svarbiausia – Čekijos nacionalinė partija (įkurta 1860 m.) 1877 m. suskilo į konservatyviuosius senačekius ir liberaliuosius (reikalaujančius reformų) jaunačekius. Bendras jų tikslas buvo atkurti čekų valstiečių teises ir pertvarkyti Austriją-Vengriją (nuo 1867 m.) į Austriją-Vengriją-Čekiją.
Atsiliepimai